Dėmesio! Žaidimas nyksta ir grasina tragiškomis pasekmėmis vaikui ir visai visuomenei. Kodėl žaidimas yra reikalingas, o jo trūkumas gali kenkti vaikui?

 

Pirmiausia tam, kad vaikai būtų laimingi ir sveiki. Vaikai nuolat darydami suaugusiųjų suplanuotus dalykus, nesIijaučia gerai. Jie, ilgainiui, jaučiasi veikiau atvirkščiai - negebantys valdyti situacijos. Per tuos metus, kai žaidimo kultūra ėmė nykti, vaikų psichinės sveikatos susirgimai ėmė ženkliai didėti. Vaikų vidinis kontrolės lokusas sumažėjo, todėl tendencingai padidėjo vaikystės depresijos bei nerimo susirgimų rodikliai. Per penkiasdešimt metų rizika susirgti depresija ankstyvame amžiuje išaugo nuo 5 iki 8 kartų. Didėja paauglių savižudybių skaičius. Vaikų linijos duomenimis, 2013 m. Lietuvoje nusižudė 44 paaugliai nuo 10 iki 19 metų, nors 2012 m. to paties amžiaus paauglių savižudybių buvo mažiau – 32.

 

Antra, kad vaikai būtų draugiški. Dėl žaidimo nykimo, didėja vaikų egoizmo rodikliai, mažėja empatijos gebėjimai. Nežaisdami su bendraamžiais, vaikai neįsijaučia į kito problemas, nesimoko bendradarbiauti. 2014 m. duomenimis net 2 iš 3 Lietuvos mokinių yra susidūrę su patyčiomis t. y. iš jų tyčiojosi arba jie patys tyčiojosi iš kitų. Tyrimai rodo, kad emocinis-socialinis brandumas tarp kartų ėmė tendencingai mažėti. Amerikoje per 70 metų jaunimo psichopatinio (anti-socialaus) elgesio požymiai išaugo net penkis kartus. Manoma, kad šiuolaikinio 18-mečio emociniai-socialiniai gebėjimai yra tapatūs prieš pusšimtį metų gyvenusio šešiamečio gebėjimams.

 

Trečia, kad būtų kūrybingi. Lapkritį kalbėjome, kaip vaikų kūrybingumas lavėja žaidime. Ilgamečiai tyrimai, kurių imtis buvo daugiau nei 270 tūkst. vaikų, atskleidė, jog visų amžių vaikų kūrybingumo rodikliai ženkliai sumažėjo palyginus su to paties amžiaus vaikais prieš 20 metų. Reikšmingiausiai pablogėjo darželinukų rodikliai. Mokslininkai tai vadina kūrybingumo krize. Jie tuo pačiu prognozuoja ekonomikos ir lyderių krizę, nes darbdaviai tikisi inovatyvių ir kūrybingų asmenybių, kurios ves visuomenes į klestėjimą.

 

Jei vaikai neturės kokybiško laiko žaidimui, jie bus nelaimingi, nedraugiški ir nekūrybingi. Jau patvirtinta, kad žaidime vaikas mokosi būti savo veiklos vadovu, jaučia, kad gali kontroliuoti aplinką ir būti laimingas. Žaidžiant yra sprendžiamos įvairaus plauko problemos ir suprantama, kad pasaulis nėra toks baisus, kaip atrodo. Žaisdami vaikai gerai susikaupia, geriau valdo savo emocijas, įveikia sunkumus, įsigyvena į vaidmenis ir perima kitų asmenų požiūrį, todėl mokosi būti empatiški. Teksto autorė Vaikų psichologė Giedrė Sujetaitė Volungevičienė