Nuo pat gimimo momento jūsų kūdikis pradeda plėtoti savo atminties gebėjimus. Garsas, kvapas, skonis, prisilietimai, pamažu ir rega pradeda veikti jo smegenų centrus ir palieka juose žymes. Atmintis – tai vienas svarbiausių pažintinių augimo procesų.

Atminties vystymasis žengia koja kojon su asmens sąmonės raida, jos pabudimu.

Pradžioje Kostas nurimsta išgirdęs mamos niūniuojamą melodiją. Vėliau gali prisiminti kaip atrodo jo močiutė. Ima skirti spalvas ir žodžius, pažįsta klasės draugus ir naudoja jų vardus. Pradinėje klasėje Kostas įsimena raidyną ir pamažu pradeda skaityti. Vėliau deklamuoja eiles. Būdamas mokinys jis stengiasi nepamišti savo priešpiečių, namų darbų, žinučių, ir kurią dieną reikia pasiimti sportinę aprangą būreliui. Visos šios patirtys jau bus koduojamos ir saugomos Kosto atmintyje. Tai ir geri ir blogi išgyvenimai, kurie tam tikru būdu formuoja visą likusį jo gyvenimą.

Kai pažvelgiame į visus šiuo gebėjimus iš šalies, suprantame, jog atmintis turi kelis režimus – intelektinį, praktinį ir autobiografinį. Atmintį verta gerbti ir puoselėti, nes mes esame ir jaučiamės savimi tik dėl to, ką prisimename apie save.

Pagrindinis atminties principas vaikystėje yra: kuo vaikas vyresnis, tuo jis daugiau prisimena. Amžius atminčiai kelia tam tikras sąlygas. Kartais norėtųsi, jog ji greičiau vystytųsi ir aplenktų laiką, todėl dauguma tiki, kad kuo daugiau laviname atmintį, tuo ji tampa tobulesnė. Bet atmintis neskuba. Pasak prof. Stephen Ceci (Cornell‘io universitetas), atminties talpa negali būti lyginama su raumeniu, treniruojantis nebūtinai išlavinsi nepriekaištingą atmintį. Nepaisant to, jei suprasime, kaip vystosi atmintis – kada, ką ir kaip vaikai pradeda prisiminti - galime drąsinti šį įgūdį ir užtikrinti, kad mūsų lūkesčiai sutampa su vaiko galimybėmis.

Kūdikiai ir mažyliai

Mes negalime prisiminti, kas vyko mūsų gyvenime iki 2 m. Tai vadinama „infantiline amnezija“. Vienų tyrėjų nuomone, pvz. Ceci teigimu, žmogus pasiekia savo atsiminimus tuo pačiu būdu, kaip juo išsaugo - per kalbą. Kadangi kūdikiai ir mažyliai nekalba, jie neturi įrankio, kuriuo būtų įrašomos jų patirtys. Bet neapsirikite - nors visi bučiniai, kvapai ir skoniai negali būti pasiekiami, jie (kaip tikima) gali mums daryti pasąmoninį poveikį visą gyvenimą.

Naujausi neurologiniai tyrimai rodo, jog kūdikystėje išsaugojimo procesą gali veikti dideli naujos informacijos kiekiai, kurie „išstumia“ pirmuosius atsiminimus (plačiau skaitykite čia). Taigi, šios srities mokslininkų nuomone, kūdikiai kuria prisiminimus, tik jų vėliau neprisimena. Jau šešių mėnesių kūdikis gali išmokti tikslingai daryti veiksmą, kuris jam sukels malonias (ir nebūtinai) emocijas, pvz. ridenti kamuoliuką mamai, kuri tuomet ploja ir dainuoja. Anot dr. Judith Hudson (Rutgers‘o universitetas), mažyliai, po pirmo susidūrimo su jiems įdomiu, gąsdinančiu ar jaudinančiu išgyvenimu, gali jį atsiminti apie dešimt mėnesių.

Net ir menkiausi blogi (ar geri) prisiminimai liks vaiko atmintyje, nes mažyliai yra linkę apibendrinti (generalizuoti). Jei kažkas atsitiko vieną kartą, jie galvoja, kad tai tikrai gali nutikti ir dar kartą. Dažniausiai giliai vaikams įstrigę scenarijai yra malonūs (pas močiutę visada bus skanaus pyrago), nemalonūs (kai ateina auklė, vadinasi mama išeina) ir keliantys stresą (jie paliko mane su teta Rita ir grįžo su tuo bjauriu kūdikiu).

Leiskite išbandyti pačiam.
Didesnė tikimybė, kad vaikas prisimins, jei tai pabuvo jo rankoje.

Priminkite naudodami paveikslėlius.
Jei jau ilgai nesimatėte su močiute, parodykite vaikui jos nuotrauką.

Laviname atmintį

Sukurkite vaikui patikimą rutiną. Pažaiskite su mažyliu žaidimą apie ruošimąsi miegoti – ką darome po ko, arba kartu guldykite jo mylimuką yra gretimą lovytę.

Vaikiški eilėraščiai ir dainelės paskatina vaikų numatymo jausmą. Kai jie pradeda guguoti kartu ir užpildo jūsų daromas pauzes, matome atminties apraiškas. Vis kartodami daineles su judesiais, pamatysite, kad mažyliai greitai ima vaizduoti judesius, net nepradėjus dainuoti kito posmelio.

Vaikai nuo 2 iki 5 metų

Šiame amžiuje ne tik kalba padeda vystyti atmintį, bet ir gebėjimas pasakoti istorijas. Pasakojime sukuriamas kontekstas, kuriame yra kažkas labai įsimintino. Psichologo prof. Peter Ornstein nuomone, naratyviniai pasakojimai yra puiki atminties lavinimo ir vaikų mokymo priemonė.

Ikimokyklinukai pradeda prisiminti labai konkrečius praeities įvykius, pvz. prisimenu, kai buvome zoologijos sode ir sutikome su tetą Kotryną. Vaikai jau gali konstruoti pasakojimą apie tai, kas įvyko. Autobiografinės atminties kaupimas prasideda nuo čia.

Darželyje vaikai susipažįsta su abstrakčiomis sąvokomis - ima įsiminti spalvas, skaičiuoti iki 10 ir vardinti alfabeto raides. Šią informaciją jie saugo trumpalaikėje atmintyje, ir todėl dar sunkiai atgamina, kai to reikia. Bet kažkuriuo momentu visi sunkumai išnyksta, nes atgaminimas tampa momentiniu. Vaikas gali nežinoti spalvos pavadinimo, bet tiesiog automatiškai ją žino ir parodo.

Prisiminimai apie abstrakcijas paverčiami žiniomis, jei yra dažnai naudojami. Panašiai kaip mokymasis vairuoti. Pradėjus mokytis, visą dėmesį reikia sutelkti į pavaras ir pedalus. Po kiek laiko visa tai darome automatiškai ir be pastangų. Pasak Ornstein, strategijos, kurias naudojame įsiminimui, išsivysto automatiškai. Šiuo atveju praktika tikrai sukuria nepriekaištingus rezultatus.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai lengvai prisimena jiems įdomius dalykus. Bet kai susiduriama su sudėtingais įvykiais, yra vienas svarbus veiksnys, su kuriuos visi suaugusieji tikrai gerai yra susipažinę: kartojimas. Kai maži vaikai reikalauja, kad skaitytumėte tą pačią knygą dar ir dar, jie nesąmoningai naudojasi kartojimo strategija, kad galėtų istoriją išmokti atmintinai. Jei tai įsimintinas turinys – eiliuotas, su paveikslėliais ir jiems svarbiais herojais – vaikai galiausiai pradžiugins viską pakartodami pažodžiui.

Rekonstruokite praeitį.
Jei keturmetis namie pametė savo mėgstamiausią žaislą, padėkite jam prisiminti atpasakodami veiksmų eigą – kada ir ką jis žaidė, gal žaislas pariedėjo, kai jis buvo prie sofos ar pianino.

Kurkite melodijas ir rimus.
Mokykite vardinti skaičius ar vardo raides surimuotai ar dainuojant.

Naudokite ir jis nepraras to.
Tai galioja saugumo taisyklėms, spalvoms ir raidėms. Įtraukite šias sąvokas į kasdieninį bendravimą. Prašykite, kad atpažintų raides gatvės ženkluose ar surinktų močiutės telefono numerį. Taisyklė - einant per gatvę pažiūrėtų į abi puses.

 

Laviname atmintį

Mokslininkai nustatė, jog nors ir atminties apimtis ribota, mokant vaikus pasakoti istorijas galima sustiprinti jų laiko suvokimo vystymąsi. Ornstein paaiškina, jog kalbėdami su vaikais apie praeitį, formuojame stiprų ateities pamatą. Tokiu būdu ikimokyklinukai išmoksta pagrindinių principų, kaip reikia kaupti ir atgaminti informaciją apie praeitį.

Kaip padėti pasakoti istorijas? Užveskite pokalbį apie vaiko patirtį. Tai neturi būti labai didelis įvykis, pvz. kelionė į Disneilendą. Geriausia remtis kasdieninėmis sąlygomis, pvz. ryto rato ar žaidimo aptarimas.

Klauskite konkrečių klausimų, pvz. ar tu papasakojai vaikams apie savo pasivaikščiojimą parke?

Padėkite istorijai vystytis ir susitelkite į vaiko interesus, ne savo. Galite klausti – ar tu jiems papasakojai apie parko čiuožyklą? Ką kiti vaikai pasakojo apie čiuožyklą? Ar tavo draugui Lukui patinka čiuožyklos?

Penkiamečiai ir vyresni

Pradinės mokyklos amžiuje vaikai išmoksta skaityti ir atlikti pagrindinius aritmetikos veiksmus – t.y. atlieka sudėtingas atminties užduotis. Tuo pačiu metu, jie turi daugiau atsakomybių namuose. Šie vaikai gali suprasti nuoseklią instrukciją, pvz. užlipk į antrą aukštą, pasiimk pėdkelnes iš stalčiaus ir juodus batus ir spintos, nepamiršk geltonos gumytės plaukams; aš tavęs lauksiu virtuvėje. Vyresnio vaiko atminties atimtis vystosi natūraliai, taip, kad galėtų įveikti šias užduotis. Taigi, pokyčiai smegenyse vaikams padeda prisiminti daugiau.

Vis dėl to, vaikai neprisimena visko vienodai gerai. Pradinukai, kaip ir suaugusieji, prisimena geriau tai, kas jiems yra įdomu, tai, apie ką jie daug žino, ir tai, ką jie supranta - aiškina dr. Ceci. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai gali turėti kvapą gniaužiančią atmintį vienoje specifinėje srityje. Tai gali būti sporto šaka, herojaus nuotykiai, tam tikri gyvūnai ir pan. Išties, kaista, kaip vaikas turėdamas puikią atmintį vienoje srityje, to negali pritaikyti kitur.

Kai vaikai suvokia, jog negali atgaminti, ką tikėjosi atsiminti, jie susiduria su realybe – atmintis reikalauja darbo. Anot dr. Melissa Welch-Ross, būdami penkių metų, vaikai išgyvena perėjimą ir supranta, kad norint prisiminti reikia kažką aktyviai daryti.

Laviname atmintį

Nors 6 ir 7 m. vaikai gali naudoti didelės apimties informacijos apdorojimo strategijas vienoje konkrečioje srityje, jie jų negali perkelti į kitos informacijos sritis. Dr. Welch-Ross nuomone, jei vaikui padėsime įvardinti, kokias jis strategijas naudoja prisimindamas tam tikrą informaciją, taip jie supras savo veiksmus ir galės perkelti į kitas situacijas.

Dr. David Bjorklund, knygos Children‘s Thinking autorius, rekomenduoja šias strategijas:

  • Pasiruoškite iš anksto. Formuokite vaiko įpročius pasiruošti daiktus mokyklai iš vakaro ir padėti toje vietoje, kur tikrai nepamištų.
  • Sukurkite viskam vietą. Mokykite padėti daiktus į tą pačią vietą – kad visada žinotų, kur ieškoti.
  • Vizualizuokite. Pasiūlykite įsivaizduoti, kad stovi pasiruošęs būreliui. Kuo jis yra apsirengęs, kokių daiktų reikės darbui. Taip užtikrinsime, kad nieko nepaliks namie.
  • Teikite įsimintinas užuominas. Padėkite vaiko batus prie žiurkėno. Taip jis nepamirš jo pašerti.

Nuo dvylikos…

Jaunieji paaugliai gali naudoti tokias pačias atminties strategijas ir triukus, kurias naudoja suaugusieji. Bręstančio vaiko atminties apimtis toliau didėja, nes kaupiamos žinios ir patirtis.

Žinoma, tai reiškia, kad iki dvylikos tėvai turi labai daug nuveikti ir daug visko prisiminti už vaikus. Nepaisant to, nors atminties įgūdžiai vystosi lėtai, jie vėliau bus naudojami labai ilgai.