123 receptas – kaip ugdyti gebėjimą bendradarbiauti

2017-03-13 17:35

Edukologė, mokyklos „Prasminga vaikystė“ vadovė Gintarė Visockė pasakoja, kad XXI amžiaus gebėjimas – bendradarbiauti – neatsiranda savaime. Vaikai jį įgyja pirmiausia sekdami tėvų pavyzdžiu ir vadovaudamiesi šeimoje veikiančiomis taisyklėmis. O jos... Na, jos kartais to bendradarbiavimo ir neskatina, nes taupydami laiką neretai vaikų neįtraukiame priimti bendrų sprendimų. Gintarė turi gerą žinią – vaikus mokyti bendradarbiavimo labai paprasta, laikantis „123 recepto“. Gintare, pati tikriausiai žinote, kad su vaikais „žaisti“ demokratiją ne visada lengva. Jie užsispiria, neturi argumentų ir kartais tiesiog atima per daug laiko... Tiesa, viena vertus, be demokratijos tėvams lengviau. Iš kitos pusės – jei tik tėvai priiminės sprendimus, pasekmės nebus geros, tik jos išlįs vėliau, paauglystėje, kai sūnus ar dukra norės prieštarauti. Todėl mokyti bendradarbiauti verta, tik reikia turėti mintyje, kad vaikas iš tiesų dar to negeba, ir turėti kantrybės. Aš siūlau vadovautis tokiu receptu. Nusistačius, dėl ko ieškosite bendro sprendimo (na, kad ir dėl to, ką valgyti vakarienei: jūs norite pasiūlyti sveiko maisto, o vaikas nori tik skrudintų bulvyčių), eikite šiuos žingsnius: 1. Išklausykite vaiką – ko jis nori ir kodėl 2. Išklausykite tėtį (ar mamą) 3. Ieškokite bendrų sprendimų. Labai svarbu susitarti ir išklausyti tiek vieną, tiek kitą pusę. Tuomet ieškant sprendimų jau galima uždavinėti teisingus klausimus, tokius kaip „o ką tu valgytum, kas būtų sveika? Man netinka, kad tu valgytum bulvytes. Ką tu galėtum valgyti, kad man tiktų?“ O ar visada reikia bendradarbiauti? Yra vietų, kuriose tėvų žodis yra pirmas ir paskutinis. Tai – vaiko saugumą užtikrinančios ribos. Tvarkingas ėjimas eskalatoriumi, perėjimas per gatvę ir kiti dalykai, kur mes turime pasirūpinti vaiko sveikata ir saugumu. Tos ribos turi būti aiškios, konkrečios ir niekada nesikeičiančios. Kas tėvams labiausiai trukdo ugdyti bendradabiavimą? Neigiamos emocijos – nuo nuovargio, prastos savijautos – jos uždeda filtrą, per kurį viskas atrodo tamsiau. Vaiko veiksmų priėmimas asmeniškai: „čia man keršija“, „jis manęs negerbia“ ir pan. Reikia turėti galvoje, kad vaikai visame kame mato daugiau žaidimo. Kai mes juos ugdome, jie tuo pačiu metu tikrina, ar ir mes patys laikysimės tų taisyklių, kurias ką tik pasakėme, kaip reaguosime, kai jos bus laužomos, ir pan. Dar tėvams dažnai trukdo aplinkinių spaudimas ir net jų žvilgsniai, kai vaikas viešoje vietoje ima elgtis netinkamai. Kartais tėvai pamiršta, kad nėra vaikų, kurie tik klauso tėvų ir patys savaime bendradarbiauja. Vienas iš buvusių JAV Prezidentų, Franklinas D. Ruzveltas, yra pasakęs: „Konkurencija pasirodė esanti naudinga tik iki tam tikro taško – ir viskas. O bendradarbiavimas, kurio turime siekti dabar, prasideda ten, kur konkurencija nebepasiekia daugiau“. Ir daugybė tyrimų rodo, kad šiuolaikiniam žmogui gebėti bendradarbiauti yra nepaprastai svarbu. Taigi, kas padeda tėvams ugdyti šį vaikų gebėjimą? Tėvai turi atsiminti, kad jų pačių įgūdžiai ir jų kantrybė daug didesnė. Jiems padeda žinojimas, kad teisingai brėžia ribas – įvairi informacija apie tai, kaip auginti vaikus. Labai gelbsti, kai tėvai pamato, kad jų vaikas nėra blogas, ir kai ima rodytis pirmieji ugdymo vaisiai. Labai svarbu nelipdyti savo vaikui etikečių, nesudėti į viena jo ankstesnių ir dabartinių veiksmų ir nesakyti – „jis visada taip“. Turėtumėte vaikui leisti mėginti kaip iš naujo ir žiūrėti tik iš šios akimirkos perspektyvos. Dar labai padeda, kai tėvai nesupriešina savęs ir vaikų. Juk tai – bendradarbiavimo pagrindas: matyti, kad ir tu, ir vaikas esate vienoje komandoje, siekiančioje bendro tikslo, o ne priešingose barikadų pusėse. Ačiū!
Kategorija: Ateities Herojų įgūdžiai Autorius: edukaciniai edukaciniai